Kelionė norint tapti profesionaliu fotografu

Autorius Gailas Bunningas Gail Anne fotografija

Tapimas profesionaliu fotografu buvo vienas sunkiausių, sunkiausių ir naudingiausių kelių mano gyvenime. Visada žinojau, kad noriu fotografuoti. Net vaikystėje buvau susižavėjęs tuo, kaip veikia filmas ir ta maža dėžutė. Kaip matė vaizdus, ​​kitokius nei mano akis, bet labiau panašius į mano širdį.

Aš tikrai „suaugęs“ tapau „fotografu“. Galiu pasakyti, kad tai buvo visai šalia, kai gimė mano pirmasis vaikas. Nebrangus fotoaparatas, padovanotas vyrui ir aš, buvo puikus tikslas, nes aš nufotografavau milijoną ir vieną šios mažos būtybės, kurią sukūrėme, nuotraukas. Aš pradėjau nuo vidutinio momentinio kadro ir pamažu persikėliau į audinį per visą savo kambarį. Tuo metu buvau netvarka, branginu šias nuotraukas, tarsi jas būtų padaręs profesionaliausias ir žinomiausias fotografas.

Sutaupiau pinigų, nukirpau kuponus, nunešiau ją į Olaną Millsą ir JCPenney, tikėdamasis to tobulo ir gražaus jos tobulos ir gražios šypsenos kadro. Kai atėjo jos brolis, aš pradėjau viską iš naujo tik šį kartą supratau, kad niekas negali žinoti juos ir užfiksuokite, kaip galėjau, ir tai pradėjo nuo šios fotografijos kelionės.

Aš nusipirkau savo pirmąjį DSLR fotoaparatą su 500.00, kurį suprojektavau bažnyčiai, esančiai už milijono mylių. Vyrą su drobiniu krepšiu sutikau kavinėje, esančioje už pusvalandžio. Laikiau tą fotoaparatą rankose ir tiesiog žinojau, kad tai mano pašaukimas. 500.00 atvėrė man šį didžiulį, naują pasaulį.

Skaičiau ir išmokau, ir pasiglemžiau. Aš prisijungiau prie a fotografijos lenta. Aš nusprendžiau eiti pro. Nuspręsta. Toks juokingas žodis. Aš niekaip nebuvau pasirengusi nieko už nieką imti, bet tiesiog žinojau, kad man reikia išleisti šias nuotraukas. Norėjau pasidalinti ir užfiksuoti. Aš buvau toks susijaudinęs. Aš buvau fotografas.

Maždaug po metų atnaujinau tą fotoaparatą. Prie kažko profesionalesnio. Aš „nušoviau“ šeimas, kūdikius ir gimimus. Kiekvienos nuotraukos nagrinėjimas, redagavimas, mokymasis, įsisavinimas. Po kelerių metų kita kamera, daugiau stiklo, daugiau klasių, daugiau veiksmų ir daugiau apie verslą. Aš pamiršau, kad tapimas fotografu nereiškia, kad šaudai už pinigus. Jūs netampate fotografu, kad uždirbtumėte milijoną dolerių, tampate fotografu, kad laiku užfiksuotumėte akimirkas. Pajamos yra tik darbo nauda.

Kol gaudžiau visus kitus. Kiekvieno įvykio, kiekvienos šypsenos, kiekvieno naujagimio pasigedau savo prisiminimų nuotraukų. Nuolat nerimaudamas dėl šviesos ir rinkodaros, pamiršau, kodėl pradėjau šią kelionę. Užfiksuoti mano gyvenimą. Jo peripetijos. Aš praleidau tiek laiko sugalvodamas prekės ženklą, prabėgo visi metai, o aš turėjau tik portretus, puikias nuotraukas, o ne žemyn ir nešvarius vaikus purve. Mano vyriausia yra dešimt ir nesu tikra, ar yra dešimt jos ir aš nuotraukų. Buvau taip užsiėmęs nerimaudamas dėl tobulos nuotraukos, kad pamiršau perduoti fotoaparatą ir jose užfiksuoti akimirkas su savimi.

Pasiklydau fotografijoje.

Dabar bandau įsiminti lovos galvutes, šypsenas ir ašaras. Kol dar vyksta eksperimentai su fonais ir apšvietimu, fotografuoju jų saulę ir palieku tobulą savo klientams. Gerai, tai dar ne viskas tiesa, kartais jie tampa netobuli, nes noriu, kad jie prisimintų savo šeimas taip, kaip aš prisimenu mano, netobulą, emociškai susitelkusią ... šeimą, paprastą ir paprastą. Yra laikas ir vieta šiai tobulai pozai, bet aš raginu jus nepamiršti fotografuoti, o ne tik portretus. Jie tokie pat svarbūs. Tai nuotraukos, pasakojančios mūsų gyvenimo istorijas. Kai jūsų vaikai užaugs ir išsikraustys, o sutuoktinio išvaizda nublanksta į amžių, norėsite atsigręžti atgal ir pamatyti, kas kadaise buvo. Nuotraukos užfiksuoja prisiminimus, kurių mūsų galvos nesulaiko, bet aš ilgiuosi. Nepamirškite fotografuoti, net jei jie nėra tobuli dabar, kada nors jie bus.

Šį įrašą parašė Gailas Bunningas iš Gail Anne fotografija. Gailas yra mama trims ir vienas neklaužada. Ji tatuiruota ir labai keičia plaukus. Ji labai myli savo darbą. Ji myli žmones ir mėgsta stebėti, kaip auga šeimos. Gailas turi nedidelę priklausomybę nuo amatų ir gali būti visiškai nepriklausomas nuo „Facebook“. Fotografija ją džiugina, tai jos ugnis.