Kaip susidoroti, jei įdomu, ar jūsų fotografija yra pakankamai gera

Visi fotografai abejoja, ar jie kartais yra pakankamai geri. Tai žvilgsnis į tai, kaip fotografas Spanki Millsas išsitraukė iš to nuosmukio gilumos.

NETRINKIMAS.

Štai ką man pajuto praėję metai. Ne todėl, kad praėjo per greitai ir ne todėl, kad man buvo taip smagu ... bet todėl, kad buvau pasimetusi. Aš buvau pasimetęs tuo, kas buvau ir ką kūriau. Leisdavau tuos balsus galvoje sakyti Nebuvau pakankamai geras. Jie augo vis garsiau - galų gale jie mano viduje nuopelnus. Aš suabejojau savimi. Tapau paralyžiuota dėl savo abejonių ir baimės.

Aš stebėjausi:

• Ar aš tikrai menininkas?
• Ar galiu sukurti darbą, kuris patiks kitiems?
• Ar mano kuriamas darbas jau yra kažkas, ką aš net mėgstu?
• Jei negaliu to mylėti, kodėl gi kas nors kitas?
• Ar aš netgi pakankamai gera?

Kankina savęs abejonė

Namas ramus ... Pažvelgiu į laikrodį, dabar 2 val., Kaip aš čia patekau? Kaip tai tapo mano gyvenimu? Kovodamas su ašaromis redaguoju dar vieną galeriją, kurios nesu įsimylėjęs, man beveik buvo gėda parodyti savo klientui. Labai skaudu buvo matyti kūrinį, kurį „kūriau“ ir žinojau ... ŽINOTI kažkur manyje buvo daugiau. Bet kas būtų, jei kas daugiau nenorėtų pamatyti. Ką daryti, jei niekam nepatinka tai, ką aš kuriu?

Nuo kada aš tapau tokių žmonių malonumu? Aišku, aš jau turėjau tų malonios kokybės žmonių mano asmenybėje, bet tai buvo kitaip. Aš leidau tai paralyžiuoti mane iš baimės. Taip bijojau, kad kursiu tai, ko nesuprato ir negavo mano klientai, draugai ir sekėjai. Taigi, užuot laisvai kūręs ... sustingau. Savo gyvenimo metus praleidau darydamas tai, ko nekenčiau. Aš mylėjau savo klientus suteikdamas jiems tiksliai tai, ko jie norėjo, Nustojau duoti sau tai, ko man REIKIA. Buvo maža mano dalis, galbūt didesnė, nei aš iš tikrųjų net žinojau, kuri jautėsi kalta. Lyg aš buvau netikra. Aš siūlydavau savo klientams produktą, kuriuo netikėjau. Man skaudu matyti vaizdus, ​​kai jie atėjo iš mano atminties kortelės, ir dar labiau įskaudino, kad turėjau į juos žiūrėti redaguodamas ir ruošdamas galeriją „parduoti“. juos. Kaip aš galiu parduoti tai, ko man buvo gėda parodyti, kuo aš netikėjau?

Kažkada buvau įsimylėjęs tai, ką man pasiūlė fotografija. Aš ne tik padėjau prisidėti prie savo šeimos, bet ir maitinau kažką giliai savyje. Aš buvau laimingas. Kur tai dingo ir kaip man grįžti į tą vietą? Ar aš esu tik „menininkas“ ir mes visi turime tai išgyventi? Bet man niekas niekada nesakė, kad tai gali tapti rimtu.

Nutrūkimo taške,

Aš nusprendžiau mesti. Gal aš ką tik praradau, galbūt tai, ką man pasakė protas, buvo tiesa ... gal aš nepakankamai geras. Aš tikrai nedžiuginau savęs, o savo ruožtu padariau savo šeimą apgailėtiną ir jaučiau, kad apgaudinėjau klientus. Niekas nebebuvo „pakankamai geras“, bet nežinojau, ką daryti, norint rasti vietą, kur slepiasi „pakankamai“. Jei stebėtumėte mane „Facebook“, būtumėte pastebėję, kaip praėjusiais metais aš paskelbiau labai mažai savo darbų. Tai prarijo mano kasdienes mintis. Atrodė, kad negaliu nutraukti šių grandinių, kurios mane siejo žodžiai, kuriuos man liepė mintis.

Nei vieną dieną paprašiau draugo su manimi susišaudyti. Šis laikas vis dėlto buvo kitoks ... Aš norėjau, kad ji nušautų ... AŠ. Norėjau vaizdais išreikšti, kaip jaučiuosi. Kaip aš mačiau pasaulį per savo miglą. Per neryškumą.

Kai susigrąžinau tuos vaizdus, ​​perėjau juos ir verkiau. Ne vienas vaizdas nebuvo fokusuojamas, tačiau man buvo taip aišku, kur esu ir ką turiu padaryti, kad išeitų iš šio rūko. Man reikėjo eik ir šaudyk TIKRAI, kaip aš mačiau pasaulį Šiuo metu. Man. Niekas neduos man pritarimo. Man reikėjo nustoti daryti tai, kas buvo patogu, ir leisti sau iššauti emocijas vienai.

Tyriau vaizdus, ​​kuriuos mylėjau ir su kuriais siejau būtent šiame savo gyvenimo etape. Įdėjau juos į savo ekraną ir pradėjau rašyti emocijas, kurias gavau iš tų vaizdų. Žiūrėjau į vaizdus taip, kaip niekada nebuvau žiūrėjęs į niekieno darbą. Aš nežiūrėjau į gražius ir tobulus vaizdus, ​​aš tik ištraukiau vaizdo emocijas. Aš valandų valandas sėdėjau ir tyrinėjau tuos vaizdus. Aš apdorojau tas emocijas ir, kai fotografavau kitą kartą, fotografavau nekreipdamas dėmesio į galutinį vaizdą ... Aš fotografavau dėl paskutinės emocijos.

Galiausiai Nemokama

Galiu pasakyti, kad pirmą kartą galiu pažvelgti į kai kuriuos savo darbus, kurių senumas yra daugiau nei 48 valandos, ir vis tiek juos myliu (žinau, kad visi žinote, apie ką kalbu). Priėjau prie išvados, kad gal ne visus nudžiuginsiu savo vaizdais, tačiau tie, kurie manimi pasitiki, pasakos savo istoriją, ją mylės ir vertins dar labiau, nes tai rodo mažytį jų sielos gabalėlį. Mes neužsibūsime saugioje vietoje, kartu išeisime iš savo komforto zonų. Ir aš tai myliu!

Penki dalykai, kuriuos sužinojau per praėjusių metų audras ...

1. Balsai jūsų galvoje gali suvaidinti tikrai negražius triukus jūsų širdyje. Leiskite sau juos išgirsti, nes jei jūs juos represuosite, jie su laiku taps garsesni ir bjauresni.

2. Jūs nesate tobulas, kartais net nesate pakankamai geras ... ir tai gerai. Jei esate tikras sau, jūsų klientai matys savyje dalį savęs.

3. Leisk sau būti pažeidžiamam. Nelengva pamatyti save neryškiomis akimirkomis, bet per tai tavo augimas ateis.

4. Tapimas menininku, kuris negroja „saugiai“, susiaurins jūsų galimybes pasiekti kliento mases, tačiau sustiprins jūsų pasiekiamumą tiems, kuriuos jūsų darbas tikrai paliečia.

5. Kai tavo širdis tau sako, kad nebedaro to, ką darai, leisk sau išgirsti tą balsą ir leisk patirti pokyčius.

Spanki malūnai yra didelio miesto mergina, gyvenanti mažame Teksaso mieste, daranti tai, kas jai patinka, ir mėgaujantis kiekviena kelionės minute. Skirkite kiekvieną akimirką, kai ji ateina, mokydamiesi ir juokdamiesi per gyvenimą ... su tokiu vardu kaip Spanki ... ką dar galite padaryti! spankimills.com