Aš, aš ir aš: autoportreto fotografijos įvadas

Mano įvadas į autoportretus

Maždaug prieš dvejus metus vienintelės nuotraukos, kurias galite rasti, yra kažkieno darytos nuotraukos ir jos buvo reikalingos reikalingoms šeimos nuotraukoms. Kai draugas metė iššūkį fotografų grupei kad išeitų iš už kameros ir patektų į nuotraukas, tai pakeitė mano fotografiją. Iššūkis buvo nufotografuoti save - nebuvo svarbu, ar fotoaparatas buvo vaizdo dalis, pavyzdžiui, veidrodžio autoportretas, ar laikėte fotoaparatą rankos atstumu ir spragtelėjote. Turėjai nufotografuoti save.

Tuo metu susidomėjau. Tai man buvo nauja fotografijos rūšis: autoportreto fotografija. Buvo įdomu išbandyti kažką visiškai už komforto zonos ribų ir pamatyti, ką aš galėčiau su tuo padaryti. Privalau fotografuoti fotoaparatu privalomą veidrodinį veidrodį iki akies obuolio, žinote, tą, kurį beveik kiekvienas fotografas yra bent kartą paėmęs iš savęs.

Susidomėjo autoportreto fotografija

Po dviejų savaičių šis draugas pateikė tą patį iššūkį. Šį kartą bandžiau laikyti fotoaparatą rankos atstumu. Ar žinote, kaip sunku nukreipti dėmesį, kai nematote pro objektyvą? Tai buvo sunku ir reikėjo kelių bandymų, kad tai būtų teisinga. Kas dvi savaites šiai fotografų grupei buvo skiriamas tas pats iššūkis. Prisijungė vis daugiau fotografų. Maždaug tuo metu Helovinas buvo už kampo ir aš bandžiau nukreipti savo vidinę Audrey Hepburn. Mane užklupo ši „nauja“ fotografija.

365 projektas: visi autoportretai

Praėjusį sausį (2013 m.) Nusprendžiau iš tikrųjų įsivaizduoti save ir imtis 365 projekto. Vienus metus kasdien fotografavau save. Tai padariau dėl kelių priežasčių.

• Aš galėčiau išmokti labiau mylėti save matydamas tai, ką manyje matė kiti, būtent mano vyras.
• Aš galėčiau išmokti pozuoti ir, be abejo, pozuoti bet kam glostančiose pozicijose ir šviesoje.
• Galėčiau išplėsti savo kūrybiškumą ir išbandyti viską pagal modelį, kuris visada yra prieinamas ir nori daryti viską, ko tik nori fotografas.

Maždaug pusė mano asmenukių yra suplanuotos, tai reiškia, kad įkvėpimo semiuosi žiūrėdama per lentas „Pinterest“ arba girdžiu dainą ar net perskaičiau ką nors, kas mane pasiekia, ir noriu parodyti, kaip tai mane jaučia. Iš ten galvoje įsivaizduoju, kaip noriu, kad atrodytų, ir tada dekonstruoju į man reikalingas dalis - foną, apšvietimą, drabužius, rekvizitus ir pan. Praktikuosiu savo „žvilgsnį“ veidrodyje, kad aš pajausk, kaip noriu, kad mano veidas atrodytų. Iš ten sukonfigūravau fotoaparatą ir „erdvę“, tada padarau porą praktinių kadrų. Aš turiu nuotolinio valdymo pultą, kurį dažniausiai naudoju, arba aš jį laikau, arba turiu ant 2 sekundžių leidimo ir numetau jį šalin, kad jo nebūtų nuotraukoje.

Savo telefone ir „iPad“ saugau nuolatinį idėjų sąrašą, kad, jei vieną dieną užstrigčiau, galėčiau peržiūrėti sąrašą ir vėl įkvėpti. Aš labai rekomenduoju šią sistemą, jei išbandysite 365 ar 52 savaičių projektą. Bus dienų, kurių visiškai nejaučiate įkvėpimo ir nieko negalite galvoti, o kitas dienas idėjos liejasi. Tokiu būdu visada galite gauti šiek tiek įkvėpimo.

Aš ne tik turiu idėjų sąrašą, bet ir turiu keletą „mini“ projektų, įtrauktų į savo „365“, tokių kaip „Šiuolaikinės namų šeimininkės portretai“, „Ghost In The Machine“ (įkvėpta kažkieno 365 projekto), „Demon Inside“, „Trylika naktų“ Helovinas ir mano naujausias „Mini-Me“. Tie mini projektai taip pat padeda mane išlaikyti.

Tai yra užkulisių vaizdas į vieną iš mano „Ghost In The Machine“ nuotraukų su užbaigtu kadru žemiau.

Planas, fotografavimas, kartojimas, atsiliepimai: asmenukių menas

Kartais būna, kad per pirmuosius 3 kadrus sutelksite dėmesį, apšvietimą, išvaizdą - viską - visiškai tobulą. Kita vertus, yra buvę atvejų, kai nufotografavau 100 kadrų ir sugalvojau rinktis tik 3, ir aš gal net jų visų nedorinu.

Vieną dalyką, kurį sužinojau, yra tai, kad jei viešai skelbiate socialinius tinklus, būkite pasirengę nepageidaujamam dėmesiui, nesvarbu, ar tai „vijokliai“, ar kritika, ar apskritai tiesiog trūkčiojimai. Man linkęs jų nepaisyti ir nuvalyti. Jie neverti mano laiko ir galų gale aš darau šį projektą tik sau. Tai darau kaip vaizdinį dienoraštį apie tai, kaip praėjo mano metai. Mano autoportretai yra būdas man išreikšti save ir, jei jūs galvojate apie tokius savo portretus, tada juos padaryti yra daug lengviau.

Kadangi tai yra mano vizualinis metų dienoraštis, į kiekvieną kadrą įdėjau mažą širdies / sielos gabalėlį. Pastebėjau, kad tai darydamas lieku ištikimas bet kokiai žinutei, kurią noriu siųsti, o nuotraukos turi daug didesnį poveikį. Neigiama savęs atvaizdai, nesvarbu, ar tai autoportretai, peizažai, gamta, net portretiniai darbai, yra tai, kad jūs pririšate prie savo darbo. Tai gali būti emociškai varginantis ir galite perdegti. Aš stengiuosi su tuo susidoroti dar kartą „kvailai“. Ne kiekvienas vaizdas gali būti sielos ieškantis ar griaunantis širdį.

Kartą manęs paklausė, ar mano komforto lygis keičiasi priklausomai nuo nuotraukos. Jie daro. Tai ne tiek tai, kiek aš rodau odą, o daugiau apie tai, kokias emocijas ir kurią savo pusę aš noriu parodyti. Ar aš pasirengęs parodyti apsvaigusią, nesąžiningą pusę? Kaip dėl emociškai sužlugdytos pusės? Ar aš lieku privatus dėl nuostolių, kuriuos patyriau per pastaruosius metus, ar galiu juos parodyti per nuotraukas ir šiek tiek uždaryti? Man šis „365“ projektas prasidėjo kaip būdas parodyti kažkam, kad tikrai galiu jį užbaigti ir nenusibosiu ir nebenoriu. Tai galų gale yra būdas prisiminti savo metus ir iš tikrųjų atverti mano kūrybiškumą.

Žemiau pateikiamas vaizdas iš „Mini-Me“ serijos:

Tamara Pruessner yra gamtos fotografė Maranoje, Arizonoje, kuri specializuojasi audros, kraštovaizdžio ir makrofotografijos srityse. Ji pradėjo naudoti „Minolta“ fotoaparatą prieš 13 metų, mokydamasi, kaip kurti filmą. Galų gale ji nori vytis audras visuose Vidurio Vakaruose. Joje galite rasti jos autoportreto fotografiją Interneto svetainė arba „Facebook“.